„Kai išėjome iš pastato, žmonės jau buvo nustumti toliau. Būreliai prie laužų stovėjo su radijo aparatukais, nes jau kalbėjo Sitkūnai,“ – sakė menanti diktorė, kai po šturmo, iš užgrobtų radijo ir televizijos pastatų, automatininkų lydimi, vorele buvo išvesti paskutiniai darbuotojai.

Lietuvos radijas anomis dienomis buvo vieninteliu operatyviausiu žinių šaltiniu. Namuose, automobiliuose ir miestų gatvėse, gerokai anksčiau, ir dar ilgai po sausio 13-osios žmonės klausėsi pranešimų, o radijo aparatas daugeliui nuolatos buvo neatsiejamu palydovu.

Tą vakarą tiesioginiame radijo eteryje diktoriai Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas, iki pat desantininkams įsiveržiant į studiją, skelbė žinias apie okupacinės kariuomenės siautėjimus.

Paskutinės transliacijos minutės ir žodžiai „Mes dar čia, mes dar gyvi“ dokumentiniais įrašais įamžinti archyvuose, parodyti milijonams žiūrovų visame pasaulyje . „Tas momentas jau turėjo savo priešistorę – mes jau žinojome ir nujautėme, kad kažkas bus,“ – dalijosi prisiminimais B. Lukošiūtė.

Balsai iš Konarskio gatvės nutilo antrą valandą nakties – iškart po to įsijungė netoli Kauno buvusios Sitkūnų radijo stoties siųstuvai. Nepriklausomos Lietuvos radijo ir televizijos programa nenutrūko iki pat pučo 1991-ųjų rugpjūtį

„Ir žmonės džiaugėsi, kad mes gyvi, ir mes džiaugėmės, kad jau kalba Sitkūnai, kad radijas – gyvas,“ – sakė B. Lukošiūtė.

Per dvidešimt metų, turbūt, neliko nei vieno neužrašyto ar nepapasakoto prisiminimo, tačiau ilgametei radijo diktorei atmintyje išliko pokalbis su režisieriumi Rimu Bružu, kuris statė filmą apie sausio įvykius. „Abu priėjome tos pačios minties, kad suprantame tuos partizanus, kurie anais laikais ėjo į miškus kovoti už Lietuvą,“ – kalbėjo B. Lukošiūtė.

Drąsa, susitelkimas ir ryžtas anuomet vienijęs Lietuvos žmones, pasak pašnekovės, šiais laikais liko beveik pamirštas. „Kartais aš galvoju, kodėl dabar reikia kažkokių ekstremalių dalykų, kad suprastum, jog esi už Lietuvą, už savo Tėvyne,“ – svarstė B. Lukošiūtė.

Dabar, praėjus dvidešimčiai metų nuo perversmo, kai užaugo nauja karta, televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja sako su savotišku skausmu žvelgianti į laiko tėkmę: „galvoju, kad dabar mes jau nesame tokie, kokie buvome tada. Man to beprotiškai gaila ir tai mane liūdina…“

Lietuvos radijo ir televizijos centro komplekso prieigose, kur kalno šlaite pastatyti kryžiai ir koplytstulpiai, o šalia – memorialinė granito lenta, Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos parlamentų delegacijos padėjo gėlių.

Minėjimas prasidėjo žuvusiųjų prie televizijos bokšto atminimo pagerbimu, iššaunant 14 signalinių raketų, palydinčių padėką kiekvienam kritusiam per 1991-ųjų sausio įvykius.

Vėliau, gausiai susirinkusieji pasiėmė po žvakutę, pusantro tūkstančio kurių buvo išdėliota ant specialių medinių pakylų.

Požeminiame tunelyje, minint sausio įvykių dvidešimtmetį, atidaryta brolių Jono ir Rimo Sakalauskų video instaliacija „Laisvės tunelis“. Čia demonstruojamos video projekcijos, sukurtos remiantis dokumentine sausio 13-osios video medžiaga.

Tunelio gale procesiją pasitiko J. Sakalausko muzikinė kompozicija „Noctis“. Joje panaudoti sausio 13-ąją užfiksuoti autentiški šūvių garsai, riksmai ir triukšmas, persipinantis su muzika. Simboliškai atrodo tai, kad vienas žuvusiųjų sausio naktį – Antanas Sakalauskas – kompozitoriaus J. Sakalausko tėvas.

Susirinkusieji, su žvakutėmis rankose, gyvu ugnies žiedu apjuosė televizijos bokštą, čia degė atminimo laužai, kareiviai dalino arbatą. Ant pirmųjų aukštų langų pakabintuose ekranuose demonstruotos transliacijos iš kitų Laisvės gynėjų dienos minėjimo vietų.

Lygiai prieš dvidešimt metų – 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgę sovietinės armijos ir specialiųjų pajėgų smogikų, sunkiosios technikos – tankų ir šarvuočių, prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo 14 žmonių:

Loreta Asanavičiūtė (g. 1967)

Virginujus Druskis (g. 1969)

Darius Gerbutavičius (g. 1973)

Rolandas Jankauskas (g. 1969)

Rimantas Juknevičius (g. 1966)

Alvydas Kanapinskas (g. 1952)

Algimantas Petras Kavoliukas (g. 1939)

Vidas Maciulevičius (g. 1966)

Titas Masiulis (g. 1962)

Alvydas Matulka (g. 1955)

Apolinaras Juozas Povilaitis (g. 1937)

Ignas Šimulionis (g. 1973)

Vytautas Vaitkus (g. 1943)

Vytautas Koncevičius (g. 1941)

Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojo Algio Šalkausko prisiminimus apie bokšto okupaciją ir televizijos transliacijų atkūrimą skaitykite straipsnyje „Aš – tavo laisvė!“

Kasmet sausio 13-osios išvakarėse prie radijo ir televizijos pastatų vyksta minėjimai: kūrenamas laužas, šalia esančiame aukų atminimo kalnelyje skamba dainos, dega žvakutės. Didžiuliame ekrane lauke demonstruojami dokumentiniai tų laikų kadrai, skamba archyviniai įrašai bei vyksta specialios transliacijos.

Kiekvieną žiemą, iškart po Naujųjų metų, į Lietuvos radiją ir televiziją plūsta šimtai žmonių. Moksleiviai, ekskursijos ir lankytojų grupės iš atokiausių Lietuvos kraštų klausosi pasakojimų ir prisiminimų, aplanko čia įsikūrusį muziejų.

Sausio 13 – ąjai bendroje ekspozicijoje skirta palyginti kukli vieta, bet turtinga lankytojų dėmesį patraukiančiomis dokumentinėmis nuotraukomis.

Tačiau vieno eksponato ekskursijos nemato. Tai – televizijos kieme tarp pušaičių stovintis badautojų vagonėlis. Per storą sniego paklotą link jo brendame drauge su muziejininke Raimonda Impolevičiene, o prieky taką mina inžinierius Zenonas Seniut.

„Toloka čia bristi, o ir vietos didelėms grupėms mažai,“ – sako R. Impolevičienė įleisdama į medinį sovietmečio laikų statybininkų vagonėlį, kur nuo 1991 – ųjų pavasario iki rugpjūčio 22 – osios, kai kompleksas buvo sugrąžintas, badavo LRT darbuotojai.

Tarsi sustojęs laikas, senovinėse dulkėtose lentynose su segtuvais, paveikslai ir medinės lentelės su užrašais ant sienų, buitinės apyvokos rakandai ir gausybė senos radijo technikos byloja apie kadaise čia tvyrojusį pasiryžimą, drąsą ir Tėvynės meilę.

Z. Seniut – tikras kariškų dalykų ir technikos ekspertas. Jis rodo sovietų kareivių šalmus ir senovines šovinines, aiškina, kada kas pagaminta ir kokiam tikslui buvo naudojama armijoje.

„Jokių ginklų badaujantieji neturėjo, tai buvo visiškai taikus protestas,“ – aiškino ekskursijų vadovė, o inžinierius rodė namelyje laikomus iš provokatorių atimtas hidraulines gumines žarnas su metaliniu vamzdžiu viduje.

Namelyje – trys kambariai. Du, mažesni – kaip miegamieji, o vienas didesnis – susirinkimų kambarys. Jame ir aprūkusi Trispalvė iš kito – sudegusio badautojų namelio.

Skiriama Bezdonių mokyklos mokytojai Pranutei Pučėtienei

Koviniai ginklai, kareiviški batai ir jėga, neišgalvotos, realios grėsmės ir pavojai – patikėkite, tai „veža“, ypač kai tau šešiolika… Susireikšminimas ir noras būti visa galva aukščiau už bendraamžius sutapo su svarbiais istorijos įvykiais: tas jausmas, kad turime savo valstybę, savo kariuomenę ir esame ryškių istorijos įvykių dalimi įkvėpė tokio ryžto ir pasitikėjimo, kad bet kokie pavojai ar perspėjimai skambėjo vos ne įžeidžiančiai.

1991 sausio 17 atkurta Savanoriška Krašto apsaugos tarnyba tapo aiškiu tikslu ir galimybe išbandyti save bei tapti svarbia savos – laisvos ir nepriklausomos valstybės dalimi. Kariu – savanoriu tapti nebuvo taip lengva: reikėjo susirinkti charakteristikas ne tik iš mokyklos ar darbovietės, užsitikrinti jau tarnaujančių karių rekomendacijas, bet ir pasirūpinti vietos parapijos kunigo sutikimu, tad privalomoji medicininė apžiūra atrodė lyg lengva pramoga.

Dėl jauno amžiaus mus vadino visaip: savanoriais- rėmėjais, savanoriais – ryšininkais, jaunaisiais kariais, tačiau kiekvieną akimirką žinojome, kad artėja ta diena, kai jau tapę pilnamečiais, galėsime išdidžiai apsivilkti karišką uniformą ir drauge su kitais stoti rikiuotėn. Net ir būdami nepilnamečiais siekėme kaip galima labiau prisidėti prie suaugusiųjų. Ir tos užduotys, kurias mums patikėdavo, iš pirmo žvilgsnio atrodydavo nereikšmingos, tačiau stengėmės kiekvieną įsakymą įvykdyti stropiai, uoliai ir pasiaukojančiai: stebėdavome ir pranešdavome štabo budinčiam apie priešo kariuomenės judėjimą, kartu su kitais savanoriais dalyvaudavome kuopos susirinkimuose.

Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet pagrindiniu mūsų uždaviniu tuomet buvo gerai mokytis ir ruoštis artėjantiems abitūros egzaminams. Mums tai atrodė ilgu ir nepakeliamai nuobodu, nes nekantravome išbandyti save kovoje, juolab, kad tų metų įvykiai, ko gero, neleido likti abejingam nė vienam Lietuvos piliečiui. Apsiginti, apsaugoti artimuosius ir gimtinę, atremti priešą atrodė vienu svarbiausių ir prasmingiausių gyvenimo tikslų.

Vis gi „tikrais vyrais“ tapome sulaukę aštuoniolikos. Baigę vidurinę, kartu su vaikystės draugu įstojome į Vilniaus Pedagoginį universitetą ir tapome vienos, bene ryškiausių visoje rinktinėje studentų kuopos kariais – savanoriais. Pagaliau apsivilkome lietuviškas uniformas, prasidėjo budėjimai strateginiuose objektuose. Tuomet dar buvo gaudomi jaunuoliai ir priverstinai vežami tarnauti okupacinėje armijoje. Išsisukinėjimas nuo karo tarnybos buvo paplitęs taip plačiai, kad net ir Nepriklausomoje Lietuvoje rasdavosi tokių, kurie bandydavo išvengti karinės prievolės. Antai vienas bendramokslis – nūnai aukštas karininkas – paprašė padėti išsisukti nuo kariuomenės. Tuomet jį nusivežėme į savanorių štabą ir pasiūlėme įstoti į Savanorišką Krašto apsaugos tarnybą. Taip susiklostė, kad vengdamas kareiviškos duonos, ilgainiui jis pats tapo vienu ištikimiausių ir uoliausių Nepriklausomos Lietuvos kariu – savanoriu.

Apie sovietinę armiją jau buvome prisiklausę daugybės istorijų: tiek televizijoje matydavome propagandinę pompastiką, tiek iš draugų, giminių ar pažįstamų pasakojimų išgirsdavome apie ten tvyrančią „diedovščiną“, visiškai nuvertintą žmogaus gyvybę bei orumą ir besąlygišką paklusnumą totalitarinės valstybė generolų ir praporščikų užgaidoms. Todėl žinojome, kad Lietuvos kariuomenė turi būti visiškai kitokia. Žinojome ir tai, kad kitokią ją kuriame mes patys, kitokią ją tikisi matyti Lietuva ir Pasaulis.

Buvo tokių, kur ir pašiepdavo: „Netikra ta jūsų kariuomenė. Ir ginklų nedaug: seni, rusiški...“, tačiau, kai jau uniformuoti Gedimino prospekte dar sutikdavome okupacinės kariuomenės karių ir, ko gero, iš solidarumo ar pasididžiavimo juos pasveikindavome, jų veiduose pamatydavome didžiulę pagarbą, kartais ir neapykantą, kad tokia maža šalis išdrįso pasipriešinti galingam okupantui ir sugeba atkurti savo ginkluotąsias pajėgas. Kai draugai ir pažįstami Gariūnuose šlamšdavo rūkytus ungurius, mes iš miško žolių virdavomės arbatą ar kareivišką košę, prisižiūrėję rusiškų filmų, trise rūkydavome vieną cigaretę ir iki blizgesio šveisdavome kerzinius batus. Ir tai atrodė kur kas prasmingiau ir svarbiau, nes jautėme pagarbą ir palaikymą, viltį ir pasitikėjimą ne tik iš artimųjų bet ir iš daugumos civilių.

Ar ir dabar elgčiausi taip pat kaip prieš dvidešimtį metų? Atsakymas aiškus ir tiesus – tikrai taip! Laisvių ir teisių niekas nesuteikia, jas reikia išsikovoti. Jei jautiesi dalimi tos šalies, tos bendruomenės, kur gimei ir užaugai, jei esi kupinas jėgų, drąsos ir ryžto – privalai apginti tai, kas iškovota ir apsaugoti ne vien savo, bet ir artimųjų ar net visai nepažįstamų bendrapiliečių ateitį! Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas tapo mano gyvenimo dalimi; istorija, kurią teko galimybė „pačiupinėti“ pačiam; sąvoka, kuri visą gyvenimą išliks ne tik mano galvoje ir širdyje

A TV star and well paid famous TV producer Arūnas Valinskas and his leading party of Resurrection the Nation (Tautos Prisikėlimo Partija – TPP) successfully starts participating in new coalition of majority in Lithuanian parliament – Mr. Valsinskas likely accepts its chairman position.

16 members of 141 in Lithuanian parliament are named as „unknown“ political power. „It is a project of looser in elections social democrats party (SDP)“- some observers said, as social democrats became 26 seats in parliament.

Now Mr. Valinskas and a lot of well known TV stars will guarantee minimum four years of endless reality show, you may join anytime!

Laikas parodė, kad vieni darbščiausių ir uoliausių žvėrelių – bebrai – pamažėl ima kelti grėsmę žmogui. Jau keletą dešimtmečių vyrauja tendencija, kad pagrindinė bebrų mirties priežastis – griūvantys medžiai. Neturėdami natūralių priešų gamtoje, išskyrus vilkus, kurių Lietuvoje beliko 56, bebrai ima beveik nekontroliuojamai daugintis ir plisti. Būdami organizuotais ir ištikimais savo genties principams, bebrai, kaip ir kiti graužikai – labai vislūs. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į retą bebrų gebėjimą veikti darniai, sutartinai, statant užtvankas ir laikantis girežtos gentinės hierarchijos. Tuo tarpu būtent įgimtas bebrų instinktas tvenkti ir sukelia daugiausia bėdų urbanizuotose – žmonių apgyvendintose erdvėse.

Antai Maskvos metropoliteno nenaudojamose atšakose siautėjusias žiurkes ilgainiui išgujo bebrai. Žinoma atvejų, kai JAV didmiesčių kanalizacijų nuotekų tuneliuose bebrai imdavo tvenkti užtvankas. Tokie pavyzdžiai paneigia ilgšiolinę teoriją, kad bebrams burtis reikia tik švaraus ar visiškai gėlo vandens. Tiesa, žinoma atvejų, kai bebravietės išnykdavo, į vandens telkinius paleidus pirčių nuotekas ar hidroelekrtinių vandenį. Stebėjimai parodė, kad bebrai sugeba ręsti vandens filtravimo statinius (dažniausiai vandens filtrų funkciją atlieka tos pačios užtvankos), o ir šiaip beberai ilgainiui pritampa prie pakitusių gyvenimo sąlygų, įskaitant ir beisikeičiančią tradicinę bebrų mitybą: kaip ir daugelis graužikų, bebrai yra beveik visaėdžiai, todėl mielai lepinasi visokiomis miestiečių išmetamomis maisto atliekomis.

Lietuvos klimatas – ypač palankus bebrų veisimui. Nors ir išvagotas sovietinės melioracijos, Lietuvos kraštovaizdis vis dar turtingas upokšniais ir tvenkiniais, ežerais ir kūdromis. 2005 – aisiais „Šiaurės Atėnai“ rašė:„Su kuo iš gyvūnų etimologiškai siejasi Neries vardas, nurodė V. Toporovas. Nerį jis sieja su bebru, laikomu svarbiu mitologiniu gyvūnu, jis tarpininkas tarp pasaulių, Perkūno vaikas, galintis panirti ir iškilti, vandeniu eiti ir pas Dievą, ir į aną pasaulį – požemius, gelmes. Neris, mirusiųjų upė, tarsi pradeda naują gyvybės ciklo viją, o bebras įprastu gyvenimo būdu įkūnija ir paskandų, ir antvandeninio pasaulio jungties idėją. Senasis lietuviškasis bebro vardas – neris“ (Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751 Šiaurės Atėnai. 2005-05-28 nr. 750)

Vaikų pasakose, animaciniuose filmuose (na, dar pridurkime sovietinę „paklusnumo“ ideologiją) bebrai vaizduojami kaip darbštūs, draugiški ir paklusnūs kolektyviški personažai. Plačiai bebro įvaizdis naudojamas ne tik Europos, bet ir Amerikos sporto komandų pavadininmams, skautų bei turistų pasirenkamoje simbolikoje, įviarių varžybų atributikoje. Ypač gausiai bebro įvaizdis tebenaudojamas kaimyninėje Baltarusijoje. Apie bebrus kuriamos dainos, aukštinančios jų sugebėjimus ir drausmę bei atkaklumą.

Lietuvos medžiotojai pastebi, kad šalyje plinta bebrienos paruošimo ir valgymo tradicijos. Dar amžiaus pradėžioje Klaipėdoje, garsiame džiazo klube „Kurpiai“ vienas kolega – apžvalgininkas, kirsdamas bebro uodegą ir šlaunį gyrė, kad bebro mėsa esą minkšta, kūda ir sultinga, kažkuo primenanti žymiai pagardintus mamos kotletus. Be to vertėtų nepamiršti, kad ir galanterijoje jau nuo seno naudojami bebrų kailiukai, puošyboje madingi įvairūs dirbiniai iš bebro ilčių. Bebro kailio šlepetės – puiki kalėdinė dovana žmonai!

Tačiau reikia nepamiršti, kad bebrų plitimo ekologines tendencijas dar skatina ir globalinis klimato atšilimas. Lietuva ilgainiui vėl virsta pelke (ten gyvena Šrekas?), o bebrams tai – puiki terpė veistis. Tuo tarpu šalies teritorija smarkiai urbanizuojasi, todėl neišvengiama, kad anksčiau ar vėliau laukiniai bebrai ims kraustytis į miestus! Galima tik spėlioti, kokio masto beberų kolonijos ims veistis pelkėjančioje gamtoje ir kiek miestas dar skverbsis gilyn į gamtą. Neišvengiamai Lietuviai gresia Belgijos kaimų likimas – ten miestas taip priartėjo prie gamtos, kad šalyje visiškai išnyko tradiciniai kaimai.

Kovos su bebrais metodų įvairovė ir medžiotojų išmonė ne vieną lenkia nukelti kepurę ir paimelsti už gerą laimikį!

]]> http://krusnauskas.wordpress.com/2008/09/27/bebrai-puola-pagal-tractor-ir-kt/feed/ 0 Giedrius Krušnauskas http://krusnauskas.wordpress.com/2008/09/27/vienas-balsas/ http://krusnauskas.wordpress.com/2008/09/27/vienas-balsas/#comments Sat, 27 Sep 2008 18:19:13 +0000 Giedrius Krušnauskas http://krusnauskas.wordpress.com/?p=12 ]]> Jei turėčiau 141 – ną balsą, Seimą formuočiau taip:

Be jokios abejonės vietos jame užtektų visiems, nūnai ekranuose bei gi lankstinukuose su Internetiniais leidiniais besipuikuojantiems politikams. Gal kam ir kiek mažiau skirčiau, gal kam ir daugiau, tegu sau sprendžia šalies likimą, jei jau to reikalauja laikmetis…

Pavyzdžiui Viktoro charizmą, manytina, parems tikrai didelė dalis rinkėjų (visokie politologai irgi sociologai prognozuoja gerą trečdalį vietų būsimąjame Seime!). Neliks nepastebėtas ir Nušalintasis su šalininkais, daug balsų turėtų surinkti Šatrijos vadovaujami Nacionaliniai Fermeriai. Kokį desietką balsų atiduočiau ir Valinsko partijai, kokius tris – „frontininkams“. Be jokios abejonės į būsimąjį Seimą reikia priimti ir tokius veikėjus, kaip Vytautas Šustauskas su Juliumi Veselka, nes jie dar vadintini savotiškai „matomais“ politikais- aktyviai reiškiasi…

VRK spausdinamame balsavimo biuletenio pildymo pavyzdyje, vietoje kokių nors partijų pavadinimų, surašyti išgalvoti, tačiau savotiškai šmaikštūs menamų rinkimuose dalyvaujančių partijų vardai irgi nupie6tos jųjų emblemos… Ko gero prieš 18 – ka metų nieko per daug nenustebintų kokia nors „Ąžuolo partija“, o šiandien mintyse iškart iškyla koks nors AMB… Tęsiant paralelę, būsimąjame Seime puikiausiai turėtų jaustis „Beržo ir baravykų partija“, drauge su „Uosio partija“ – suprask, vienas – Beržas, o kiti – baravykai, o dar kitas stovi sau romus lyg uosis. Tokie pavadinimai tūlam rinkėjui būtų, ko gero, suprantamesni už „galybės ekspertų teigiamai įvertintas partijų programas“. Juk savaime aišku, kad tiek „Eglyno partijai“, tiek jos būsimoms koalicinėms partnerėms Seime teks spręsti visiems mums jau senokai įkyrėjusias problemas!

Sakoma, kad vienas balsas nieko nelemia, tačiau aišku, kad jį galima parduoti. Anksčiau – už butelį alaus ar pakelį skalbimo miltelių, neseniai – už 10 Lt, o šiemet gal ir brangiau. Man tas vienas balsas tada įgyja tam tikrą vertę – imu svarstyti, ką su juo daryti. Rinkti kažkokį Seimą atrodo kvailių užsiėmimas – vis tiek niekas nepasikeis. O gal ir nereikia, kad keistųsi, gal man ir taip viskas gerai? Gal tiesiog, tas balsas paskęs tyruose ir eilinį kartą laimės kiti…

Tiek to, pažiūrėkime į šiuos rinkimus, kaip į loteriją. Tarkime, kad kas ketveri metai rinkėjui suteikiamas vienas nemokamas bilietas kažkokiu būdu sudalyvauti politikos kūrimo, ar tautos atstovų rinkimų realybės show. Vėliau – kitais metais Lietuvos laukia ir Prezidento rinkimai ir t. t. Tarkime, kad didelė dalis į rinkimus jau dabar ketinančių eiti rinkėjų pažįsta savo lyderius ir nedvejodami atiduos savo balsą už pasirinktą partiją bei kandidatą. Gal bus nedaug tokių, kurie balsuos „prieš“, tačiau tai – irgi nuomonė. Manykime ir tai, kad svarbiausias tikslas beigi kriterijus, renkant būsimąjį Seimą, turėtų būti sąžiningumas.

Aišku, galima tą vieną savo balsą kam nors atiduoti – kokiam geram žmogui, pavyzdžiui… Jei balotiruotųsi koks kaimynas, mielai balsuočiau už jį, juk, jei kas, tai žinosim su kuo kalbėtis! Jei, tarkime, kandidatuotų dar ir kitas kaimynas, tas – iš gretimo namo, ko gero, rastųsi puiki proga prie kokio bokalo pasiginčyti apie politiką, juk, galų gale, dabar tai madinga…

Ko gero, nereikia kalbėti apie kokius nors „vieningus balsus“ ar „choro darną“, tačiau politinės kakafonijos klausytis visiškai nesinori. Antra vertus, kai tiek mažai rinkėjų ketina balsuoti, tai net ir vienas balsas prilips prie tų, kuriems, galbūt, jo labiausiai reikia. Na ir trečia – balsas priklauso man: rinkėjui, piliečiui, todėl sprendimas – individualus.

P. S. O vat menu, sovietmečiu į rinkimus traukdavo, kaip į šventę – pasipuošę, šeimomis…

Keistas klausimas – žinoma, kad gerai! Nors tas iš gretimo „grabo“, turbūt mano kitaip, nes kažką užsiputojęs rėkia paraudęs. Na ir kas, kad „nukirtau posūkį jam prieš nosį“ – visi taip daro. Ypač „krutesni“! Kitas dar, žiū, ir „atbulas prieš eismą paduoda“. Na ir kas? Kas apvažiuoja, kas dar papypina… „Ei, žąsine! Ką darai, gaidy?! Nematai, kad mano – pagrindinis?! Debilas!“ – nusikeikiu riebiai ir garsiai, nes važiuoju vienas. Ant dūšios – bemat lengviau! Et, pamanysi – „posūkį pamiršau parodyt“ Bala nematė, Kaune, girdėjau, visiškai posūkių nerdodo.

O kartą buvo nutikimas, kai vienas narkomanas be šviesų atbulas važiavo. Tai jam netrukus kitas „šiknon įkalė“. Policija atvažiavo… Na ir ką, pasirodo, tam, kur iš paskos važiavo 3,2 promilės nustatė! Kitas visiškai blaivas pėsčiųjų perėja ėjo, tai ir jį „mazdukė ant kapoto užsivertė“. Kitą kartą bičiulis klausė, kiek išgert prie vairo galima, tai atminty iškilo citata: „Po vieno vairuoti dar galiu, po dviejų reikia palaūkėti, o po trijų jau nebaisu“…

Sako, kraupi avaringumo Lietuvos keliuose statistika įvairių šiurpių dalykų savyje sukaupusi. Antai nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais žuvusiųjų avarijose amžius – labai jaunas, o automobiliai, dažniausia – galingi, greiti ir madingi. Ko gero, tylomis, makabriškai svarstoma, kad įvyko natūrali karo keliuose atranka ir, drauge su kitais nekaltais, kirto įžūliausi eismo dalyviai. „Išsidaužė“ – liaudiškai tariant…