Skiriama Bezdonių mokyklos mokytojai Pranutei Pučėtienei
Koviniai ginklai, kareiviški batai ir jėga, neišgalvotos, realios grėsmės ir pavojai – patikėkite, tai „veža“, ypač kai tau šešiolika… Susireikšminimas ir noras būti visa galva aukščiau už bendraamžius sutapo su svarbiais istorijos įvykiais: tas jausmas, kad turime savo valstybę, savo kariuomenę ir esame ryškių istorijos įvykių dalimi įkvėpė tokio ryžto ir pasitikėjimo, kad bet kokie pavojai ar perspėjimai skambėjo vos ne įžeidžiančiai.
1991 sausio 17 atkurta Savanoriška Krašto apsaugos tarnyba tapo aiškiu tikslu ir galimybe išbandyti save bei tapti svarbia savos – laisvos ir nepriklausomos valstybės dalimi. Kariu – savanoriu tapti nebuvo taip lengva: reikėjo susirinkti charakteristikas ne tik iš mokyklos ar darbovietės, užsitikrinti jau tarnaujančių karių rekomendacijas, bet ir pasirūpinti vietos parapijos kunigo sutikimu, tad privalomoji medicininė apžiūra atrodė lyg lengva pramoga.
Dėl jauno amžiaus mus vadino visaip: savanoriais- rėmėjais, savanoriais – ryšininkais, jaunaisiais kariais, tačiau kiekvieną akimirką žinojome, kad artėja ta diena, kai jau tapę pilnamečiais, galėsime išdidžiai apsivilkti karišką uniformą ir drauge su kitais stoti rikiuotėn. Net ir būdami nepilnamečiais siekėme kaip galima labiau prisidėti prie suaugusiųjų. Ir tos užduotys, kurias mums patikėdavo, iš pirmo žvilgsnio atrodydavo nereikšmingos, tačiau stengėmės kiekvieną įsakymą įvykdyti stropiai, uoliai ir pasiaukojančiai: stebėdavome ir pranešdavome štabo budinčiam apie priešo kariuomenės judėjimą, kartu su kitais savanoriais dalyvaudavome kuopos susirinkimuose.
Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet pagrindiniu mūsų uždaviniu tuomet buvo gerai mokytis ir ruoštis artėjantiems abitūros egzaminams. Mums tai atrodė ilgu ir nepakeliamai nuobodu, nes nekantravome išbandyti save kovoje, juolab, kad tų metų įvykiai, ko gero, neleido likti abejingam nė vienam Lietuvos piliečiui. Apsiginti, apsaugoti artimuosius ir gimtinę, atremti priešą atrodė vienu svarbiausių ir prasmingiausių gyvenimo tikslų.
Vis gi „tikrais vyrais“ tapome sulaukę aštuoniolikos. Baigę vidurinę, kartu su vaikystės draugu įstojome į Vilniaus Pedagoginį universitetą ir tapome vienos, bene ryškiausių visoje rinktinėje studentų kuopos kariais – savanoriais. Pagaliau apsivilkome lietuviškas uniformas, prasidėjo budėjimai strateginiuose objektuose. Tuomet dar buvo gaudomi jaunuoliai ir priverstinai vežami tarnauti okupacinėje armijoje. Išsisukinėjimas nuo karo tarnybos buvo paplitęs taip plačiai, kad net ir Nepriklausomoje Lietuvoje rasdavosi tokių, kurie bandydavo išvengti karinės prievolės. Antai vienas bendramokslis – nūnai aukštas karininkas – paprašė padėti išsisukti nuo kariuomenės. Tuomet jį nusivežėme į savanorių štabą ir pasiūlėme įstoti į Savanorišką Krašto apsaugos tarnybą. Taip susiklostė, kad vengdamas kareiviškos duonos, ilgainiui jis pats tapo vienu ištikimiausių ir uoliausių Nepriklausomos Lietuvos kariu – savanoriu.
Apie sovietinę armiją jau buvome prisiklausę daugybės istorijų: tiek televizijoje matydavome propagandinę pompastiką, tiek iš draugų, giminių ar pažįstamų pasakojimų išgirsdavome apie ten tvyrančią „diedovščiną“, visiškai nuvertintą žmogaus gyvybę bei orumą ir besąlygišką paklusnumą totalitarinės valstybė generolų ir praporščikų užgaidoms. Todėl žinojome, kad Lietuvos kariuomenė turi būti visiškai kitokia. Žinojome ir tai, kad kitokią ją kuriame mes patys, kitokią ją tikisi matyti Lietuva ir Pasaulis.
Buvo tokių, kur ir pašiepdavo: „Netikra ta jūsų kariuomenė. Ir ginklų nedaug: seni, rusiški...“, tačiau, kai jau uniformuoti Gedimino prospekte dar sutikdavome okupacinės kariuomenės karių ir, ko gero, iš solidarumo ar pasididžiavimo juos pasveikindavome, jų veiduose pamatydavome didžiulę pagarbą, kartais ir neapykantą, kad tokia maža šalis išdrįso pasipriešinti galingam okupantui ir sugeba atkurti savo ginkluotąsias pajėgas. Kai draugai ir pažįstami Gariūnuose šlamšdavo rūkytus ungurius, mes iš miško žolių virdavomės arbatą ar kareivišką košę, prisižiūrėję rusiškų filmų, trise rūkydavome vieną cigaretę ir iki blizgesio šveisdavome kerzinius batus. Ir tai atrodė kur kas prasmingiau ir svarbiau, nes jautėme pagarbą ir palaikymą, viltį ir pasitikėjimą ne tik iš artimųjų bet ir iš daugumos civilių.
Ar ir dabar elgčiausi taip pat kaip prieš dvidešimtį metų? Atsakymas aiškus ir tiesus – tikrai taip! Laisvių ir teisių niekas nesuteikia, jas reikia išsikovoti. Jei jautiesi dalimi tos šalies, tos bendruomenės, kur gimei ir užaugai, jei esi kupinas jėgų, drąsos ir ryžto – privalai apginti tai, kas iškovota ir apsaugoti ne vien savo, bet ir artimųjų ar net visai nepažįstamų bendrapiliečių ateitį! Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas tapo mano gyvenimo dalimi; istorija, kurią teko galimybė „pačiupinėti“ pačiam; sąvoka, kuri visą gyvenimą išliks ne tik mano galvoje ir širdyje
